Knygos ir tapyba

Netekus mylimojo, likimas atsiunčia kitą Rudenį man tik dar labiau suintensyvėja siaubo literatūros, kriminalų ir aštresnių trilerių poreikis. Nusprendžiau įterpti romantikos, tiesa su detektyvo elementais. Pataikiau kaip pirštu į akį išsirinkti. Tess Gerritsen man jau žinoma autorė, palikusi labai gerą įspūdį - detektyvai tobuli, su įtampa, intrigomis, paslaptimis ir nėra lengvai gliaudomi, plius autorės medicininės žinios labai pastiprina pasakojimus. „Laikoma kalta” kitoks kūrinys, turbūt akivaizdu, juk svajonių knygų serija. Vieno vakaro skaitinys. Pasitaikė man tokia pilna darbų diena, tai truputį romantikos prieš miegą lengvai sugėriau į save. Miranda Vud užmezga romaną. Vyras, žinoma, vedęs, turi dvynius, kilęs iš turtingos šeimos ir valdantis giminės verslą - „Šauklio” redakciją. Miranda jo darbuotoja, savarankiška, darbšti, bet naivi gražuolė. Visas veiksmas užverda, kai moteris nutraukia santykius ir netrukus randa buvusio meilužio lavoną savo lovoje. Ne...

Romantiška istorija su lengvu mistikos dvelksmu bei kriminaline gija  Tik pradėjau skaityti ir jaučiu tą romantiką, veikėjus vienas kitam iškart kritusius į akį ir keistą elgesį, neva jie galbūt ir netraukia viens kito. Tokia knyga, kai skaitai ir juokas ima, nes jau kaip ir žinai kokia pabaiga laukia, bet skaitai toliau, nes pasakojimas toks lengvas ir paprastas. Net tas nuspėjamumas neerzina, nes leidžia visiškai negalvoti ir plaukti pasroviui tomis intrigomis. Kara ir Eidenas, šio romano pagrindiniai veikėjai, kuriuos be jokių įmantrybių pavadinčiau tiesiog priešingybės traukia. Knygų mylėtoja Kara, kurią į darbą pilyje gena smalsumas rasti kadaise čia gyvenusio rašytojo dingusį rankraštį ir Eidenas, turtingas paveldėtojas dar ir antikvarinių vertybių bylų detektyvas. Vienas praktiškas ir santūrus, kita svajotoja. Žodžiu, nieko naujo romantinėse istorijose. O jau bibliotekininkės-archyvarės Karos fantazija... Pokalbiai su pilies vaiduokliais, vis kylantys vaizdiniai ...

Svajonės, meilė ir sudėtingos gyvenimo sąlygos Paskutinės vasaros dienos ištirpo su romanu. Ne veltui vengiu sakyti, kad niekada kažko nedarysiu, kad kažko nemėgstu, nes vis ką nors mėgstu pabandyti. Taip buvo ir su romanėliais, pabandžiau Jojo Moyes ir man buvo taip gražu. Nusipirkau kelis romanus, bet kol prisiruošiau bent vieną paskaityti jau ir vasaros pabaiga buvo. Nesitikėjau, kad knyga bus tokia jautri, tiesą pasakius, visos knygos kuriose bent kiek paliečiama karo tema man yra be galo skaudžios. Tai yra nesuvokiamas dalykas, tai laikotarpis kai nebelieka gyvenimo. Nora Teodoru kabinasi į gyvenimą, siekia laisvės komunistinėje Rumunijoje. Svajoja tapti tikra dailininke, myli turkų kvartale gyvenantį draugą Džidžį. Gyvenimas sunkus, mama nuolat pikta, tėtis sunkiai dirba, brolis atiduotas gyventi kitur, amžinas nepriteklius, baimė laisvai bendrauti. Neslėpsiu, pradėjus skaityti buvo taip slogu, bet autorė po truputį žiebė viltį, kai kilo idėja sprukti iš Rumunijos ir...

Persipynę likimai Pavasarį sunku susikaupti, norisi snausti prieš saulutę, lyjant stebėti bundančią gamtą, todėl knygą pasirinkau apie meilę, kurios net viršelis dvelkia romantika. Šviesus, pastelinių spalvų, su rožinėmis gėlėmis – kaip tik pavasariškas skaitinys. Lengva, romantiška knyga kartu paliečianti ir opias problemas. Romane persipina kelių kartų istorijos ir jų likimai. Vienos moters netektis tampa kitos atradimu.  Viskas prasidėjo nuo kadaise neišsiųsto laiškelio, kuriame jaunuolis atvirauja savo įskaudintai mylimajai. Karo metu pastojusi mergina, priversta atiduoti savo vaiką, praleidžia gyvenimą nuolat kentėdama, kankinama bevaisių bandymų surasti savo vaiką ir bijodama vėl pamilti ir pasitikėti. Kita moteris taip pat praranda kūdikį, kai alkoholikas vyras eilinį kartą griebiasi smurto. Skirtingų kartų moterys, patyrusios savo gyvenimo tragedijas, išgyvenusios nelaimingą meilę, skaudžias vaikų netektis, pagaliau atranda ramybę ir gyvenimo džiaugsmą.  ...

Ak, ta meilė Paprastai neskaitau meilės romanų, bet Jojo Moyes istorijos įtraukė. Galbūt buvau pasiilgusi lengvo, ramaus skaitymo. Leidau sau pasinerti į svajingą, romantikos ir skaudulių kupiną pasaulėlį. Tiesiog mėgavausi pasakojimu ir džiaugiausi gražiomis pabaigomis. Abejojau ar verta įsigyti šios autorės knygas, todėl eilinį kartą lėkiau į biblioteką skolintis. Rinkausi visiškai atsitiktinai ir mano rankose atsidūrė: „Mergina, kurią palikai“ bei „Paskutinis mylimojo laiškas“. Pasigriebiau, nusinešiau į mašiną, nusifotografavau – jau tapę mano tradicija, beje, kuri ir buvo pradžia šiam tinklarasčiui.  Kai pradėjau skaityti „Mergina, kurią palikai“ ir nepastebimai prarijau nemažą dalį knygos, likau maloniai nustebinta. Iš tiesų nesitikėjau, kad patiks, tuo labiau, kad taip įsijausiu. Skeptiška buvau dėl pasakojimo laiko – Pirmojo Pasaulinio karo metas. Vengiu tokių temų, nes arba būna nuobodu, arba pernelyg paveikia mane ir ilgai nešiojuosi slogutį. Tačiau knygo...