Donna Tartt „Dagilis“ | Trapus gyvenimo grožis

Lemtingas sprogimas nušluoja viską kas buvo stabilu ir savaime suprantama. Mamos nebėra. Nebebus. Kas dabar yra trylikametis Teodoras Dekeris? Tas pats vaikas ar našlaičio etiketė viską keičia? Kaip atrasti vidinės stiprybės ir gyvenimo džiaugsmą? Be jokio nuobodulio ar monotonijos ir iriamės per visus knygos lapus ieškodami atsakymų. Per pasirinkimus, vidines būsenas matome pasaulį visomis spalvomis. Iš pradžių atrodė lyg pasaulis padalintas į baltą ir juodą, paskui jis darosi pilkas, kai viskas liejasi, maišosi. Galiausiai pradedi galvoti, kad nuo pat pradžių to nebuvo, tik pagrindinio veikėjo akimis viskas dalinta į gera ir bloga, kol atėjo momentas, kada nebeaišku kur ta riba ir ar išvis tokia yra. Tik pradėjusi skaityti, pasižymėjau, kad tekstas labai detalus. Konkreti aplinka, viskas iki smulkmenų paminėta, pvz.: aplinkiniai žmonės gatvėje, pastatai, net šiukšlės ir balos. Peizažiškas tekstas, skaitai ir matai, net jauti vietą, aplinką, lyg paveiksle. Toliau skaitant neblėst...