Pranešimai

Rodomi įrašai su etikete „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Dabar skaitau:

Stranger things. Tamsa miesto pakraštyje


Agnė Balionė's favorite books »

Planuoju skaityti:

Looking for Alaska
The Starless Sea
The Invisible Life of Addie LaRue
Catherine House
Babel, Or the Necessity of Violence: An Arcane History of the Oxford Translators' Revolution
Ace of Spades
Vita Nostra
Vicious
Ninth House


Agnė Balionė's favorite books »

Jolita Skablauskaitė „Fatum“ | Skablauskaitės kuriamas pasaulis arba lietuviškoji gotika novelėse

Vaizdas
Autorę atradau beieškodama savo mylimos siaubo literatūros. Nepaliaujamai ieškau ir kartais ar bent jau į tą pusę, kaip sakoma, randu. Turbūt tik galite įsivaizduoti kas dėjosi mano galvoje perskaičius, kad yra lietuvių autorė (autorė!), kurios kūryboje galima rasti gotikos.  Pirmoji pažintis su Skablauskaite buvo nuo „ Žiežulių “. Pradėjau skaityti vasarą lauke, basomis kojomis braukiau žolę ir romanas prasidėjo nuo kaimo. Netrukus veiksmas persikėlė į miestą, man artimiausią erdvę, kurioje užaugau ir gyvenu. Tačiau Skablauskaitės miestas pilkas, purvinas kuriame neišsitenka destruktyvi ryški moteris. Jaučiau laumišką, pasiutusį ir fatališką moteriškumą. Tą gaivališką jėgą ir meilę vedančią pražūtin. Šiose, rinkinio pavadinimu Fatum, novelėse tik šiek tiek pabarstyta viso to. Knyga tarsi surinkta iš trupinių. Ne vienas kūrinukas (labai nenoromis aš čia tą deminutyvą įterpiu, nes tokį menkumo prieskonį turi, bet noriu parodyti, kad trūksta gabalėlio iki kūrinys) buvo lyg apmatas: k...

Romy Hausmann „Numylėtinė“ | Savininkiškos meilės pinklės

Vaizdas
  Kelis mėnesius neskaičiau detektyvinių romanų, buvau pasinėrusi į klasikos kūrinius. Po šio laiko, pradėjau nemažai teigiamų atsiliepimų sulaukusią Romy Hausmann „Numylėtinę“. Net negaliu apsakyti kokį skirtumą jaučiau tarp tokių kardinaliai skirtingų žanrų, kaip man buvo sunku pirmąjį skaitymo vakarą sustoti. Nei vienas skyrius neatrodė tinkamas, nes siužetas tiek klausimų ir įtarimų pabėrė, jog atrodė sustojusi pamesiu tą taip mane pagavusią įtampą, o taip norėjosi sužinoti vis daugiau ir daugiau ir nepaleisti tos tamsios ir net slogios atmosferos.  Pradžia pasirodė jau girdėta ir matyta kituose tokio žanro knygose, kai skaitytojas tampa stebėtoju, kažkokios neaiškios, bet labai baisios situacijos. Išsigandusi, pasimetusi ir kažkur bėganti moteris. Ligoninės palata ir mergaitė, moters dukra. Knyga taip klausimais prasideda ir iškart siužetas beria vis naujų. Ar tai ta pati prieš tryliką metų dingusi studentė? Skaitytojas susitinka su vilties nepraradusiais tėvais, papuolus...

Jolita Skablauskaitė „Žiežulės“ | Žiežulių pasaulis

Vaizdas
Jolita Skablauskaitė „Žiežulės“ Žiežulių pasaulis Pagrindinė romano veikėja Glinda gimusi ir augusi kaime persikelia į Vilnių. Ryšys su gamta lieka šios fatališkos moters viduje. Tai kuo ji užsiima pragyvenimui nesusiję su jos prigimtimi. Santykiai tiesiog pražūtingi, laukinės seksualinės aistros gali taip apimti protą, kad kol poreikis nebus patenkintas moteris eis iš proto ir netvers savo kūne. Tėvo, pražudžiusio motiną, paieškos lyg tamsi kelionė, aprašyta siurrealistiškai, sodriomis spalvomis, su mistiškumu.  Jaučiama gamta. Tas gaivališkas, nesustabdomas judėjimas. Metų laikai kinta, sukasi ratu, pražydėję gėlės užleidžia vietą rudens vortinkliams, po žiemos snieguotų takelių nutirpęs sniegas atveria pernykštes šiukšles. Tęstinumas, kuris niekada nenutrūksta. Nepavaldus žmogui. Žmogus tik dalis ir nesvarbu koks griausmingas ar ryškus gyvenimas būtų. Žmogus tik dalis net jeigu jis ir žiežulė, jį taip pat pasiglemš mirtis. Taip kaip pražuvo Glindos brolio Eigilio mylimoji. ...

Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“ | Auklė žymiausias nusikaltėlis, tėvai narkotikų prekeiviai, brolis savanoris nebylys. Kaip užaugti geru žmogumi ir nepamesti kelio kai aplinkoje nei vieno gero pavyzdžio?

Vaizdas
Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“ Auklė žymiausias nusikaltėlis, tėvai narkotikų prekeiviai, brolis savanoris nebylys. Kaip užaugti geru žmogumi ir nepamesti kelio kai aplinkoje nei vieno gero pavyzdžio? Kitokia Australijos pusė, ne įprastas idealizuotas kengūrų krašto vaizdas dažnai matomas kine. Devintojo dešimtmečio Brisbano priemiestis, kuriame klesti narkotikų verslai, kur bene visos šeimos asocialios, vaikai apleisti, kalėjimas lyg stotelė, į kurią visi keliauja. Tačiau, net ir tokiose tamsumose matoma šviesa. Viskas priklauso nuo žmogaus vidaus ir jo pasirinkimų, bei užsispyrimo ir stiprybės nepamesti savęs ir nepasiduoti gyvenimo būdui dugne.  Pasakojama apie Ilajaus Belo gyvenimą. Vaikas auga sunkiomis sąlygomis, brolis Ogastas tyčia nebekalba, mama narkomanė, patėvis prekeivis, o auklė garsus nusikaltėlis, kalėjimo Hudinis. Romane persipina tikri faktai su kūryba. Įpusėjusi skaityti pradėjau dar ir papildomai domėtis, nes labai jau kirbėjo, kiek čia yra tų tikrų fakt...

Alvydas Šlepikas „Lietaus dievas ir kiti“ | Gyvenimas mažame miestelyje

Vaizdas
Alvydas Šlepikas „Lietaus dievas ir kiti“ Gyvenimas mažame miestelyje  A. Šlepiko novelėse surašytos paprastos, kasdieniškos istorijos iš provincijos gyvenimo. Kai kurias skaitant atrodo, kad jos parašytos gerokai seniau, tikrai ne šiuolaikinio autoriaus, dėl anksčiau būdingo lyrizmo, vietomis pamestų keiksmų ir mažo miestelio gyventojų kalbos ypatumų. Kai kurios priešingai, parodo kaip gyvena žmonės tuose miesteliuose dabar. Viskas paprastai tikra, o tas tikroviškumas kuriamas per kalbą ir novelės struktūrą. Kartais pasakojamas tik pavienis įvykis, kartais novelė labiau išplėtota, su pradžia ir kulminacija.  Veikėjai liūdni, nesuprasti bendruomenės, dažnai ir silpni. Senukai ir vaikai tie silpnieji, o jauni vyrai agresyvūs, pikti. Personažo būdo bruožai pakreipia veiksmą, nuo to priklauso ar pasakojimas bus lyriškas, net ilgesingas, ar pasipils pyktis ir keiksnojimas.  Nėra čia kažko labai ypatingo, tik tikras gyvenimas. Istorijos mažų miestelių gyventojų. Jų noras pasip...

Undinė Radzevičiūtė „Kraujas mėlynas“ | Ambicijomis apgaubta giminės istorija

Vaizdas
Undinė Radzevičiūtė „Kraujas mėlynas“ Ambicijomis apgaubta giminės istorija Pasirodė naujas Undinės Radzevičiūtės romanas „Grožio ir blogio biblioteka“, kuris iškart krito į akį ir paskatino pagaliau susipažinti su autorės kūryba. Intuityviai rinkausi kuri knyga bus pirmoji mano pažintis ir labai suintrigavo „Kraujas mėlynas“. Autorė atskleidė, kad parašyti šį romaną idėja kilo beieškant savo giminės šaknų.  Tik pradėjus skaityti dėmesys krypo ne į pačią istoriją, bet rašymo stilių. Trumpi ir taupūs sakiniai, mintys dažnai šokinėja, todėl sunkoka sekti įvykius, įsiminti sudėtingas pavardes. Vaizdingumo netrūksta, net ir kapotais sakiniais dėliojasi gatvės vaizdas, joje zujantys žmonės, sūrio bačkos ir šūdai su plytom. Taip, literatūrinė kalba puikiai atskleidžia viduramžių atmosferą. Neslėpsiu, tik pradėjus skaityti norėjosi nebetęsti, neįprastas rašymo stilius, slogi atmosfera, nežabotos ambicijos: jautėsi kažkoks atgrasumas, bet tuo pačiu buvo smalsu ir po truputį pripratusi pri...

Edgar Allan Poe Poezija

Vaizdas
Edgar Allan Poe  Poezija Aš žinau, kad nesulauksiu,  Bet ir mirusios ilgiuos. Eilėraščio žanras man lyg nematomas, bet jeigu tai siaubo lyrika ir mylimas Poe, imu ir skaitau. Su poezija nedraugauju, nes nesugebu susikaupti, kad galėčiau pajusti emociją, jausmą, ritmą – man skaitant liejasi kapoti sakiniai, žodžiai susimeta į krūvą kurioje nieko nepajusi. Su Poe kitaip. Galbūt esu pripratusi prie tamsaus autoriaus tono, kuriam būdingas melodiškumas.  Eilėraščiams būdingas muzikalumas, skambumas. Specialiai tam parinkti žodžiai, frazės ir kartais jų kartojimas tiesiog leidžia eilėraščiui skambėti galvoje. Atrodo galima išgirsti pučiantį žvarbų vėją ir langinių dunksėjimą. Kartais atrodo, kad lyrinio subjekto vidinius išgyvenimus, nerimą, baimes, ilgesį visa ta aplinka ir jos garsai tarsi sugyvina, iškelia į paviršių. Erdvė ir aplinka – jausmų ir išgyvenimų atspindys.   Edgaras Alanas Po (1809-1849), amerikiečių klasikas, lietuvių ska...

Leila Slimani „Lopšinė“

Vaizdas
Tobula auklė Pirmas knygos sakinys įkyriai nusėdo mintyse. Didysis siaubas jau įvykęs, skaitytojas išmuštas iš vėžių su galimybe toliau kapstytis žmogaus mintyse. Leila Slimani atveria itin aktualią socialinę temą jauniems tėvams, ypač moterims, priverstoms skaldyti save į motiną, ir darbuotoją. Kaip neretai susižavėjau viršeliu. Kontrastas tarp juodo baliono ir knygos pavadinimo lopšinė. Žodis turėtų konotuoti teigiamus, su vaikais susijusius dalykus, todėl balionas lyg ir į temą, bet jo spalva juoda. Kuriamas kontrastas, tuo pačiu supriešinami vaikiškų dalykų reikšminiai atspalviai ir atsiranda nauja reikšmė. Santykiai šeimoje atsiradus vaikui. Kaip ir daugelis šeimų, čia vyras su moterimi dalinasi darbais, moteris aukoja karjerą dėl vaikų ir praranda pilnatvę. Noras grįžti į darbą vyro nesutinkamas džiugiai, bet randamas kompromisas - auklė. Netikėtai pasitaikius tobulai auklei, kuri ne tik mielai rūpinasi vaikais, bet ir tvarko namus, skiria daug laiko gyvenimas įgyja...

Siaubo klasika | Helovyno skaitiniai I / IV

Vaizdas
Stephen King „Švytėjimas“  Dar neradau lygių. Įsismelkiantis ir stingdantis siaubas. Stephen King „Kerė“ Kruvina mokinukų ir kurstomų patyčių istorija. William Peter Blatty „Egzorcistas“ Demonai užvaldantys žmones. Ira Levin „Rozmari kūdikis“  Žmonės garbinantys demonus. H. P. Lovecraft „Tūnantis tamsoje“ Siaubo istorijos. Lautreamont „Maldororo giesmės“ Blogis gražiausia savo forma.  Edgar Allan Poe Visi apsakymai, net ir poezija apgaubta tokia tik Poe būdinga aura, tik jam būdingas tamsus, melodingas stilius. Mary Shelley „Frankenšteinas“ Gotikinis siaubo romanas. Norėčiau paminėti, kad S. King knygas bene visas galima įtraukti, čia puikuojasi tik mano mylimiausios.  Be abejo, sąrašas trumpas, atrinkau tik perliukus. Visada labai laukiu siaubo knygų rekomendacijų, domina viskas kas baisu, iššaukia baimes, priverčia atsigręžti į savo vidų.

Leonid Andrejev „Judas Iskarijotas”, „Šėtono dienoraštis”

Vaizdas
Kai pats šėtonas pakraupsta žmonių žiaurumu Leonido Andrejev knyga iškart pasirodė tas skaitinys, kurį kadaise nė nedvejodama įsigyčiau ir skubėčiau skaityti ir pajusti tą tik rusų klasikams būdingą aurą. Šį kartą buvo sunku. Ilgai galvojau, ar aš visai nebeturiu proto, ar rekordiniai karščiai neleidžia susikaupti, o gal tiesiog „Judas Iskarijotas” labai atgrasus kūrinys, dėl kurio pati pradėjau prastai jaustis. Skaičiau ilgai, sunku buvo suprasti ką skaitau ir jaučiausi pikta. „Šėtono dienoraštis” padėjo atsigauti ir pagaliau pateisino mano lūkesčius. Knyga, kurioje atsiskleidžia bjaurus žmogaus vidus, žiaurumas, lenkiantis net pačio šėtono.  Aš viską darau atvirkščiai. Būdama paauglė skaičiau ne populiariąją literatūrą, o klasiką, ypač mėgau rusų klasiką. Nekalbu apie siaubo literatūrą, kuri visada mano mėgstamiausia. F. Dostojevskis buvo numeris vienas. Vėliau smalsumas vedė susipažinti su įvairiais žanrais. Dabar dažniausiai renkuosi lengvesnius skaitinius, prie sia...