Pranešimai

Rodomi įrašai su etikete „Klasika

Dabar skaitau:

Stranger things. Tamsa miesto pakraštyje


Agnė Balionė's favorite books »

Planuoju skaityti:

Looking for Alaska
The Starless Sea
The Invisible Life of Addie LaRue
Catherine House
Babel, Or the Necessity of Violence: An Arcane History of the Oxford Translators' Revolution
Ace of Spades
Vita Nostra
Vicious
Ninth House


Agnė Balionė's favorite books »

Nikolaj Gogol „Mirusios sielos“ | Sutirštintos spalvos. Ironija. Satyra. Tokie jie ten ir dabar

Vaizdas
Dievinu literatūros atradimus, kūrinius kurie neleidžia užsnūsti ir verčia mąstyti bei palieka dalelę savęs skaitančiam. Rusų klasikai mane dažnai vargina, bet būtent to ir tikiuosi. Lengvas kūrinys lengvai ir pasimirš, o štai kai reikia susitelkti kūriniui, jis atveria duris pamąstymams, priverčia galvoti apie vertybes, lyginti aprašomus laikus su dabartimi. Kai reikia skaityti kūrinius su tikslu parašyti interpretaciją, tada įgyti išsilavinimą, visiškai nepalyginama su skaitymu sau, kai tiesiog norisi, kai nereikia suspėti, nereikia tekste kažko rasti ir perteikti to ženklų skaičiumi. Pirmoji pažintis su rusų klasika buvo dar mokykloje ir F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ liko it žymė, kad tokius kūrinius reikia rinktis kai norisi išbandymo, dvasinių paieškų ir lėto ilgesnio skaitymo.  Pati pradžia atrodo mįslinga, nes neaišku kokiu tikslu leidžiasi į tokią kelionę Čičikovas, tačiau, galiausiai, paaiškėja labai žmogiškas tikslas. Neminėsiu to žodžio su kuo susiję, nes neli...

Bram Stoker „Drakula“ | Vampyrų klasikų klasika

Vaizdas
Bram Stoker „Drakula“ Vampyrų klasikų klasika  Sezonas dažnai lemia skaitymo pasirinkimus. Vakarai vis ilgėja ir tamsėja, vis šalčiau ir žvarbiau, namuose norisi susisukti į pledo kokoną, bet išlieka aštresnių pojūčių noras. Nesinori nugrimzti į snaudulį, tad pradeda traukti siaubas.  Jau ne kartą kalbėta ir įrodyta, kad žmonės domisi nusikaltimais, mėgsta detektyvus, siaubo istorijas, nes žino kad tai nutinka ne jiems. Šiais atvejais išgąstis veikia panašiai kaip laimė, nes tai kas baisu vyksta kitur, ne pačiam. Pavyzdžiui, sėdi sau šiltai ir jaukiai namuose, skaitai siaubo istoriją, tai kas rašoma baisu, dažnai atrodo, kad net protu nesuvokiama, bet visi tie baisumai toli. Užvertus knygą tai lyg užtvirtini, kad viskas vyksta ne čia, nes čia saugi namų erdvė ir gali bet kada nutraukti baisumus. Situacijos valdymas, kai gali sukrėsti savo mintis, pasaulį, bet saugiai. Dar viena išsakyta mintis dėl potraukio nusikaltimų istorijoms ar siaubui, yra tai, kad žmogus nori būti pasir...

Howard Phillips Lovecraft „Tykantis tamsoje“ | Fantastinis baimių pasaulis

Vaizdas
Howard Phillips Lovecraft „Tykantis tamsoje“ Fantastinis baimių pasaulis „Jo mėlynos akys buvo išsprogusios, stiklinės ir nieko nebematė, o pašėlęs grojimas buvo tapęs akla, mechaniška, nesuvokiama orgija, kurios negalėtų apibūdinti joks rašiklis.“ (26 p.)  Paprastai skaitau siaubo novelių, apsakymų rinkinius, kurie nėra vieno autoriaus, dažniausiai tai būna skirtingų autorių, kuriuos sieja bendra tema, rinkiniai. Tad, H. P. Lovecraft man jau buvo žinomas siaubo fantastikos autorius. Kelias noveles pradėjusi skaityti kaip man nežinomas, greit atmintyje atkapsčiau prisiminimus, kad jau žinau kas manęs laukia. H. P. Lovecraft kaip rašytojas nebuvo pripažintas, o jo kūriniai pradėti leisti tik po mirties. Apdovanojimas skirtas taip pat jau Lovecraftui pasitraukus iš mūsų pasaulio.  Juoda, nesuvokiama fantastika. Bandomi aprašyti tie siaubai, kurių žmogaus protas negali suvokti. Painiai ir nelogiškai skamba mano toks pastebėjimas, bet būtent taip ir atrodo pasinėrus į noveles. Įv...

Edgar Allan Poe Poezija

Vaizdas
Edgar Allan Poe  Poezija Aš žinau, kad nesulauksiu,  Bet ir mirusios ilgiuos. Eilėraščio žanras man lyg nematomas, bet jeigu tai siaubo lyrika ir mylimas Poe, imu ir skaitau. Su poezija nedraugauju, nes nesugebu susikaupti, kad galėčiau pajusti emociją, jausmą, ritmą – man skaitant liejasi kapoti sakiniai, žodžiai susimeta į krūvą kurioje nieko nepajusi. Su Poe kitaip. Galbūt esu pripratusi prie tamsaus autoriaus tono, kuriam būdingas melodiškumas.  Eilėraščiams būdingas muzikalumas, skambumas. Specialiai tam parinkti žodžiai, frazės ir kartais jų kartojimas tiesiog leidžia eilėraščiui skambėti galvoje. Atrodo galima išgirsti pučiantį žvarbų vėją ir langinių dunksėjimą. Kartais atrodo, kad lyrinio subjekto vidinius išgyvenimus, nerimą, baimes, ilgesį visa ta aplinka ir jos garsai tarsi sugyvina, iškelia į paviršių. Erdvė ir aplinka – jausmų ir išgyvenimų atspindys.   Edgaras Alanas Po (1809-1849), amerikiečių klasikas, lietuvių ska...

Hermann Hesse „Vidinis turtas”

Vaizdas
Pradedama autoriaus gyvenimo akimirkomis. Ryškūs vaikystės prisiminimai, paremti detalėmis. Pavyzdžiui, statulėlė, kuri vaikui žadina vaizduotę, namai, ta vidinė erdvė, pilna kvapų, garsų. Senelis prisiminimuose išlikęs kaip simbolis - autoritetas, visažinis ir išmintingas. Trumpai tariant, prisilietimas prie autoriaus vaikystės per artimą erdvę.  H. Hesse domėjimosi sritys formuojasi vaikystėje, vėliau jos plėtojamos, atsiranda naujų krypčių. Nuolat ieško savęs. Bando pamaitinti sielą dirbdamas knygyne, antikvariate. Visur atsiranda nepasitenkinimas, mylima veikla nublanksta ir nebetenkina.  Svarbus žmogaus ryšys su gamta. Reikia mokėti sustoti, neskubėti ir atrasti grožį bei gebėti juo pasimėgauti. Tarp namų dangus matosi, o žmonės vis tiek nesugeba prilėtinti tempo ir žvilgtelėti viršun.  Autoriaus lyrinis subjektas svajoja apie prieglobstį. Svarsto kas tai yra, ar tam reikia prabangios vietos ar užtenka kapo duobės. Galbūt žmogui vis viena būtų negana, n...

Aldous Huxley „Geltonasis Kroumas“

Vaizdas
Intelektualus idėjų romanas Idėjų romanu, pavadino pats autorius, literatūrologai ir kritikai – intelektualiu.                „Geltonasis Kroumas“ tai knyga, apie skirtingų žmonių kompaniją užmiestyje, dvare. Viskas sukasi apie aukštuomenės pokalbius: atsiskleidžia mados, skirtingų asmenybių požiūriai, išaiškėja simpatijos. Svečiai paliečia įvairias temas, pavyzdžiui, tuometines aktualijas, karo grėsmę, istoriją, meną, meilę, intymius santykius. Gyvenimas dvare iš vidaus: svarbiausia laiku ateiti gerti kavos, pusryčiauti, nepraleisti pietų, mokėti protingai kalbėti, parodyti savo žinias, pasipuikuoti apranga ir šukuosena. Viskas susipina: intelektualūs pokalbiai, vidiniai išgyvenimai ir tarpusavio įvykiai. Apie tapybą. Detalizuojamas tapybos procesas, menininko kūrybinis kelias, kaip jo darbus veikia gamta, kaip nuo kubizmo tapytojas eina link natūralaus gamtos vaizdavimo. Reakcija į tokius kūrybinius pokyčius, vertinimas nulemtas tuo...

F. Scott Fitzgerald „Sugautas šešėlis”

Vaizdas
Viename apsakyme gali tilpti tiek daug Melancholiškai elegantiškas stilius. Trumpos, grožį skleidžiančios novelės, kurių vis norisi dar ir dar. Vėl pasinerti į kitą pasaulį, pajusti gyvenimą, jame glūdinčius skaudulius, nusivylimus, aistrą. Vienoje trumpoje novelėje, lengvais, jausmingais žodžiais autorius geba perteikti stiprų jausmą. Su bibliotekininke peršnekėjom, kad baisu būtų perskaityti visą klasiką, visus gerus kūrinius, nes tada tiesiog neliktų ką skaityti, viskas taptų beprasmiškais, beverčiais kūriniais. Skaitant vis kažko truktų, lyginant su išliekamąją vertę turinčiomis knygomis. Iš vienos pusės labai gerai, kad nesu perskaičiusi visos klasikos ir vis dar turiu ką atrasti ir gėrėtis. Iš kitos pusės, jaučiuosi, lyg jau turėjau būti seniai susipažinusi su F. Fitzgeraldu, vien dėl savo profesijos.  Visa laimė, kad į viską stengiuosi žvelgti pozityviai, todėl novelių rinkinys „Sugautas šešėlis” man buvo atgaiva, perliukas tarp kitų mano skaitinių. Noriu ir toliau...

Leonid Andrejev „Judas Iskarijotas”, „Šėtono dienoraštis”

Vaizdas
Kai pats šėtonas pakraupsta žmonių žiaurumu Leonido Andrejev knyga iškart pasirodė tas skaitinys, kurį kadaise nė nedvejodama įsigyčiau ir skubėčiau skaityti ir pajusti tą tik rusų klasikams būdingą aurą. Šį kartą buvo sunku. Ilgai galvojau, ar aš visai nebeturiu proto, ar rekordiniai karščiai neleidžia susikaupti, o gal tiesiog „Judas Iskarijotas” labai atgrasus kūrinys, dėl kurio pati pradėjau prastai jaustis. Skaičiau ilgai, sunku buvo suprasti ką skaitau ir jaučiausi pikta. „Šėtono dienoraštis” padėjo atsigauti ir pagaliau pateisino mano lūkesčius. Knyga, kurioje atsiskleidžia bjaurus žmogaus vidus, žiaurumas, lenkiantis net pačio šėtono.  Aš viską darau atvirkščiai. Būdama paauglė skaičiau ne populiariąją literatūrą, o klasiką, ypač mėgau rusų klasiką. Nekalbu apie siaubo literatūrą, kuri visada mano mėgstamiausia. F. Dostojevskis buvo numeris vienas. Vėliau smalsumas vedė susipažinti su įvairiais žanrais. Dabar dažniausiai renkuosi lengvesnius skaitinius, prie sia...

Virginia Woolf „Savas kambarys“

Vaizdas
Moters, rašytojos, vaidmuo skirtingais laikmečiais Jau seniai Virginijos Woolf „Savas kambarys” laukė savo eilės mano skaitytinų knygų sąraše. Bibliotekoje nustebau pamačiusi knygos formatą: tilpo net į mano rankinę, nors ten niekas netelpa.   Moteris menininkė, rašytoja ir jos vaidmuo skirtingų laikmečių visuomenėje. Nuo raganos iki beprotės. Net priklausymas skirtingiems luomams, skirtingai skyrė rašančias moteris. Moters opozicija vyrui, kaip vertintas rašantis, apskritai, kuriantis vyras, ir moteris. Per pasakojimą juntamas ir moterų susierzinimas, neviltis, kartais susitaikymas, o kartais gaivališkas pasipriešinimas. Viskas taip lengvai nuoseklu, apipinta pavyzdžiais ir tiesiog dvelkia nors ir tamsia, bet tikra, ryškia tų laikų aura.   Atskirų moterų kova, ar tai asmeninė, kai aukštuomenės damos rašė sau, ar siekis būti lygiai su vyrais ir įrodyti, kad moteris taip pat gali kurti tikrąjį meną. Per skirtingas moteris, atsiskleidžia bendrumas, vienas tikslas...

Gabriel Garcia Marquez „Patriarcho ruduo“

Vaizdas
Visagalis diktatorius Pirmoji pažintis su magiškojo realizmo pradininku Markesu nebuvo lengva, „Šimtą metų vienatvės“ skaičiau ilgai ir lėtai, buvau net pasiklydusi tekste, bet vis tik likau sužavėta. Praėjus keleriems metams, bibliotekos lentynoje mane pasikvietė kitas autoriaus kūrinys: „Patriarcho ruduo“. Diktatoriaus gyvenimas tiesiog liejosi per knygos puslapius. Neregėtas ilgaamžiškumas, tikėjimas savo supergaliomis, gyvenimas nepaprastuose rūmuose. Visa atmosfera pripampusi patriarcho galios ir didybės, o greta skurde skęstanti tauta.  Aprašomas diktatoriaus gyvenimas iki paskutinio atodūsio. Amžinas nepasitenkinimas, siekis visko daugiau: turtų, valdžios, didybės. Tačiau niekas nekompensuoja meilės trūkumo, žmonių, kuriais galėtų pasitikėti ir būti draugais, ne tik juos valdyti. Patriarchas visada laimi, jis visada teisus, visada viską gauna, ar tai būtų moteris ar materialios gėrybės. Visko turėjimas neatneša lai...