Pranešimai

Rodomi įrašai su etikete „Devyniasdešimtieji

Dabar skaitau:

Stranger things. Tamsa miesto pakraštyje


Agnė Balionė's favorite books »

Planuoju skaityti:

Looking for Alaska
The Starless Sea
The Invisible Life of Addie LaRue
Catherine House
Babel, Or the Necessity of Violence: An Arcane History of the Oxford Translators' Revolution
Ace of Spades
Vita Nostra
Vicious
Ninth House


Agnė Balionė's favorite books »

Veronika Urbonaitė-Barkauskienė „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ | Pokyčių metas ir su kuo susiduria tėvai gavę daug informacijos bei laisvės

Vaizdas
Veronika Urbonaitė-Barkauskienė „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“  Pokyčių metas ir su kuo susiduria tėvai gavę daug informacijos bei laisvės   Noriu pastraipėlę skirti nuomonei apie leidyklą, mįslingu ir intriguojančiu pavadinimu „Dvi tylos“. Greičiausiai tai yra pirmoji mano skaitoma šios leidyklos knyga, nemanau, kad galėčiau pamiršti, nes dizainas tikrai kitoje plotmėje. Esu mėgėja senų leidinių, sunkių knygų, nebijau dulkių, pageltę puslapiai man širdį glosto, o čia visiškai kitaip. Modernu. Ryšku. Išsiskiria knyga visu apipavidalinimu. Spalvos viršelyje atsikartoja ir knygos viduje. Iliustracijos papildo tekstą, visas turinys pasidaro gyvas ir dar autorė tokiais spalvingais ir kasdieniškais pavyzdžiais iliustruoja tekstą. Todėl lengva, įdomu ir malonu skaityti.  Skaičiau, nes mėgstu viską kas susiję su devyniasdešimtaisiais, pati esu toks vaikas ir man be galo įdomu kaip dabar atrodo tie laikai, koks vertinimas, ko išmokome, kaip viskas pasikeitė. Labai patiko...

Vaiva Rykštaitė „Lizos butas“ | Buto ir jo gyventojų istorija

Vaizdas
Vaiva Rykštaitė „Lizos butas“ Buto ir jo gyventojų istorija Visai netyčia atradau ir pamėgau Vaivos Rykštaitės pasaulį  –  taip išsireiškiau, nes patinka ne tik kūryba, bet artimas ir autorės požiūris į gyvenimą. Romanuose ir straipsniuose visada jaučiasi tuos žodžius parašiusi moteris. Labai malonu skaityti, nes stilius lengvas, nebanalus, vis iškyla koks akcentas, pasamprotavimas, ar tai būtų feminizmo tema ar net filosofinė mintis  –  tekstas neapsunks ir išlaikys dėmesį.  „Lizos butas“ nukelia į vaikystę, kur iš detalių ir paskirų vaizdinių pati prisimenu savo vaikystę. Autorė iš pavienių daiktų ir spalvų piešia Lizos butą, jausmus pirmą kartą įžengus tarp storų senamiesčio sienų, kur langai neįleidžia dienos šviesos, o kieme sėdinčios čigonės kelia baimę. Prasideda kelionė. Atsiveria durys į nostalgišką praėjusio amžiaus pabaigą asfalto vaiko akimis. Augau mieste, vaikystėje kaime buvau vieną kartą, iki dabar nieko smagaus nepamenu iš tų neaprėpiamų laukų a...

Virginija Kulvinskaitė „kai aš buvau malalietka“

Vaizdas
Sudomino reklama kurioje autorė kvietė į savo naujos knygos pristatymą. Pirmąkart nenugirdau pavadinimo, o antrąkart sušmėžavus reklamai tas pavadinimas taip įkyriai prilipo. Paskui, negalėjau patikėti, kiek populiarumo sulaukė! Išsiskyrė dvi skaitytojų stovyklos, vieniems patiko – kiti baisėjosi. Pradėjau skaityti. Pirmąją knygos dalį tiek visi aptarinėjo, jau maniau bus sugadintas skaitymo džiaugsmas, bet nieko. Malalietka pasirodė tokia visko prigrųsta. Pradėjo rodytis, kad specialiai pririnkta tokių aštresnių veiksmų ir išgyvenimų, bet kuo toliau tuo labiau viskas dėliojosi ir tie kartais drastiški gyvenimo sprendimai pasirodo esą savo vietoj. Surinkti vieni stipriausių įvykiai galinčių nutikti paauglei. Psichologišai sunkūs sprendimai, traumuojantys įvykiai, sudėtingas bendravimas, bet nėra vertinimo blogai ar gerai, gyvenimas tiesiog vyksta, pasekmes priimi pats ir judi toliau. Autorė taip švelniai laipsniuoja malalietkos formavimąsi per visus tuos pasirinkimus ir keisda...

Ričardas Gavelis „Paskutinioji žemės žmonių karta”

Vaizdas
Kaip aš džiaugiausi parsinešusi dar vieną ir dar neskaitytą R. Gavelio romaną namo. Padėjau prie kitų Gavelio knygų, naują, žinoma, su balandžiu viršelyje. Ir ką? Pradėjau taupyti. Negaliu pasakyti kas man yra su autoriaus kūryba ir ką darysiu perskaičiusi paskutinį dar mano neskaitytą romaną „Paskutinioji žemės žmonių karta“. Negaliu paaiškinti kas mane taip veikia. Tas mano besaikis ieškojimas kažko slapto, įprasminto sekso scenose, personažuose, kurie lyg atgimsta visuose romanuose, tik kiek kituose pavidaluose, skirtingais vardais, bet jų vidus... jis vis tiek ištrykšta. Ir Vilnius su tais balandžiais. Pilka, viskas pilka. Nepabėgsi nuo to. Net ir kitame mieste, kitoje šalyje bet kada viskas ims ir virs Vilniumi, su savo gyventojais ir pilkuma. Paskutiniąjame romane yra kažkokia nuojauta. Lietuva nepriklausoma, bet vis tiek pilka ir be veido. Žmonės nesupranta ką daryti su laisve? Ar jie bent žino kas tai yra ir ką su ja veikti? Septyni avatarai. Skirtingos ir tuo pačiu persipyn...

Kęstutis Šapoka „Pušis, kuri juokėsi“

Vaizdas
Gyvenimas pirmosiomis nepriklausomos Lietuvos dienomis Kartais taip būna, Goodreads nusižiūri knygą, kurią reikės perskaityti, ateini į biblioteką ir  ta knyga lentynoje jau iš tolo šviečia. Man be galo įdomu tie laikai kai aš tik ką gimusi buvau ar net kiek ankstesni. Kokia gi buvo ta Lietuva ir kaip iš tiesų gyveno ir mastė, svarbiausia, kaip mastė žmonės.  „Lietuvos jaunų dienų koliažas“ – labai taikliai apie knygą nugarėlėje. Įkritau į pasakojimą, spėjau pajusti tų laikų dvasią, koks gyvenimas virė sostinėje. Žargonas, kasdienybė, požiūris, aktualijos – viskas tikra ir išgyventa.     Beskaitydama net ir pasvajoti spėjau, jeigu tais laikais būčiau turėjusi banginį (Mercedes-Benz S klasės automobilį)? Negaliu skųstis, nes ir po gerų dvidešimties metų žmonės pamatę seną, masyvų mersą linksi galvom ir prisimena šioje knygoje aprašytas istorijas, automobilis mūsų šalyje jau pats savaime turi tamsių konotacijų, sukurtų praėjusio šimtmečio pabaigoje ...