Romy Hausmann „Numylėtinė“ | Savininkiškos meilės pinklės

Kelis mėnesius neskaičiau detektyvinių romanų, buvau pasinėrusi į klasikos kūrinius. Po šio laiko, pradėjau nemažai teigiamų atsiliepimų sulaukusią Romy Hausmann „Numylėtinę“. Net negaliu apsakyti kokį skirtumą jaučiau tarp tokių kardinaliai skirtingų žanrų, kaip man buvo sunku pirmąjį skaitymo vakarą sustoti. Nei vienas skyrius neatrodė tinkamas, nes siužetas tiek klausimų ir įtarimų pabėrė, jog atrodė sustojusi pamesiu tą taip mane pagavusią įtampą, o taip norėjosi sužinoti vis daugiau ir daugiau ir nepaleisti tos tamsios ir net slogios atmosferos. Pradžia pasirodė jau girdėta ir matyta kituose tokio žanro knygose, kai skaitytojas tampa stebėtoju, kažkokios neaiškios, bet labai baisios situacijos. Išsigandusi, pasimetusi ir kažkur bėganti moteris. Ligoninės palata ir mergaitė, moters dukra. Knyga taip klausimais prasideda ir iškart siužetas beria vis naujų. Ar tai ta pati prieš tryliką metų dingusi studentė? Skaitytojas susitinka su vilties nepraradusiais tėvais, papuolus...