Søren Sveistrup „Rudens skerdikas“ | Kai skaitant apima šiurpas dėl veiksmą gaubiančio tamsiojo metų laiko ir dėl žmogaus žiaurumo

Kai skaitant apima šiurpas dėl veiksmą gaubiančio tamsiojo metų laiko ir dėl žmogaus žiaurumo Gerą įspūdį susidariau pačiame pirmame puslapyje. Toks tipiškas, tamsus, niūrus ruduo ir kažkur skubantis, kažko nerimaujantis policininkas. Visa atmosfera tik ir signalizuoja – bus bėda. Arba jau kažkas atsitiko, o apie tai sužinosime tik kitame puslapyje ir tada iškart gali visas kūnas pašiurpti. Taigi, nedaug man tereikia, kad įsijausčiau į detektyvo atmosferą ir tik pradėjus skaityti vaizduotė jau šėlsta bei laukia kažko baisaus. Ne veltui, nes susiduriame su serijiniu žudiku, kurio pirmoji (ar tikrai? Skaitant visada man kyla tokia mintis) auka – žiauriai nužudyta moteris. Žudiko vizitinė kortelė, tai kaštonų žmogeliukas, paliktas nusikaltimo vietoje. Tokia nekalta figūrėlė, iš dviejų kaštonų ir kelių degtukų, tampa kabliuku byloje, nes ant jo randamas prieš metus dingusios mergaitės Kristinės pirštų antspaudas. Tyrimas sudėtingėja, nes mergaitės mama, socialinių reikalų ministrė Ros...