Dabar skaitau:

Stranger things. Tamsa miesto pakraštyje


Agnė Balionė's favorite books »

Planuoju skaityti:

Looking for Alaska
The Starless Sea
The Invisible Life of Addie LaRue
Catherine House
Babel, Or the Necessity of Violence: An Arcane History of the Oxford Translators' Revolution
Ace of Spades
Vita Nostra
Vicious
Ninth House


Agnė Balionė's favorite books »

Nikolaj Gogol „Mirusios sielos“ | Sutirštintos spalvos. Ironija. Satyra. Tokie jie ten ir dabar

Agne Bali apie Nikolaj Gogol „Mirusios sielos“


Dievinu literatūros atradimus, kūrinius kurie neleidžia užsnūsti ir verčia mąstyti bei palieka dalelę savęs skaitančiam. Rusų klasikai mane dažnai vargina, bet būtent to ir tikiuosi. Lengvas kūrinys lengvai ir pasimirš, o štai kai reikia susitelkti kūriniui, jis atveria duris pamąstymams, priverčia galvoti apie vertybes, lyginti aprašomus laikus su dabartimi. Kai reikia skaityti kūrinius su tikslu parašyti interpretaciją, tada įgyti išsilavinimą, visiškai nepalyginama su skaitymu sau, kai tiesiog norisi, kai nereikia suspėti, nereikia tekste kažko rasti ir perteikti to ženklų skaičiumi. Pirmoji pažintis su rusų klasika buvo dar mokykloje ir F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ liko it žymė, kad tokius kūrinius reikia rinktis kai norisi išbandymo, dvasinių paieškų ir lėto ilgesnio skaitymo. 

Pati pradžia atrodo mįslinga, nes neaišku kokiu tikslu leidžiasi į tokią kelionę Čičikovas, tačiau, galiausiai, paaiškėja labai žmogiškas tikslas. Neminėsiu to žodžio su kuo susiję, nes neliks kabliuko leidžiančio pasukti galvą, kam reikia taip keistai elgtis. Iki išsiaiškinant priežastis, autorius vaizduoja tuometį kaimų gyvenimą, jų dvarus, ponus ir valstiečius. Sutirština tokias savybes kaip perdėtas taupumas, godumas, suktumas, komiškai vaizduoja baimes, ydas. Ten kur aprašomas vargas, atrodo viską galima įsivaizduoti tik pilkomis spalvomis arba kaip nespalvotose juoda balta nuotraukose. Ten kur žmonės prasigyvenę, viskas džiugu, šventiška, geriausi patiekalai ir gėrimai. 

Personažai verti atskiro paminėjimo, nes taikliai paryškinti ir pabrėžti neigiami būdo bruožai atsispindi fizinėje išvaizdoje. Koks netikėtai ir staigiai praturtėjęs ponas, mėgstantis išlaidauti ir papramogauti būtinai tai atspindės savo išvaizdoje: bus išsipustęs, užims daug vietos, o štai koks vos galą su galu suduriantis pasirodys kaip kuprotas, skvarbaus, įtaraus ir nemalonaus žvilgsnio liesas žmogelis, visai neprimenantis svarbiausio asmens. Kaip ir minėjau visur labai ryškus vaizdas, toks ryškus, kad tampa ironišku. 

Skaitydama pastebėjau ir siaubo elementų. Kai kurie nusigyvenę dvarponiai taip apleido savo dvarus, kad skaitant jų aprašymus mažų mažiausiai nejauku darėsi. Kur dar keistas elgesys ir kraupi išvaizda. Autorius geba tekstu perteikti aiškius vaizdinius ir verčia nemaloniai jaustis, nes kūrinio atmosfera pasidaro nejauki ir tamsi. 

„Mirusias sielas“ perskaityti prireikė daugiau laiko negu įprastai tokios apimties kūriniui. Tai leidžia suprasti, kiek savyje svorio turi romanas. Pats siužetas nėra sudėtingas, priešingai, labai aiškus tikslas, nors ir iš pradžių mistiškai keistas. Viduriniosios klasės vyras, Čičikovas, keliauja po dvarus ir supirkinėja mirusių baudžiauninkų sielas. Jo sutiktų dvarponių portretai vaizduojami komiškai, pašiepiant ryškiausias ydas. Pirmieji aprašyti dvarininkai knygoje net iliustruoti karikatūromis, skaitykite ir atraskite kas tiedu viršelyje žvelgia į skaitytoją.

Kūrybinė krizė Gogolio gyvenimą nuvedė į pražūtį. Skaitant gyvenimo aprašymus ir kūrybinį kelią neretai galima sutikti žodį beprotybė. Žinant šiuos faktus ir skaitant kūrinį man nepavyko atsiriboti nuo autoriaus gyvenimo. Pabaigoje fantazija visai įsisiautėjo, nes negalėjau galvoti tik apie pagrindinio personažo Čičikovo gyvenimą, bet greta ir vaizdavausi patį Gogolį naikinantį savo rankraščius. Tik pamačiusi tekste punktyrą ir išnašą skelbiančią, kad rankraštis nutrūksta ar vieta neįskaitoma, iškart galvodavau ką tuo metu galėjo daryti autorius, kas dėjosi jo galvoje ir kokia tai turėjo būti jautri asmenybė. Parašyti ypatingą kūrinį ir jį siekti sunaikinti, retas atvejis literatūroje.

Jotema, 2020. 

N. Gogol by F. Moller (1840, Tretyakov gallery)

N. Gogol by F. Moller (1840, Tretyakov gallery)



Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasi Ilmari Jääskeläinen „Sniegė ir jos devynetas“ | Mistiškos paslaptys rašytojų draugijoje

Jolita Skablauskaitė „Žiežulės“ | Žiežulių pasaulis

Donna Tartt „Dagilis“ | Trapus gyvenimo grožis