Nikolaj Gogol „Mirusios sielos“ | Sutirštintos spalvos. Ironija. Satyra. Tokie jie ten ir dabar

Dievinu literatūros atradimus, kūrinius kurie neleidžia užsnūsti ir verčia mąstyti bei palieka dalelę savęs skaitančiam. Rusų klasikai mane dažnai vargina, bet būtent to ir tikiuosi. Lengvas kūrinys lengvai ir pasimirš, o štai kai reikia susitelkti kūriniui, jis atveria duris pamąstymams, priverčia galvoti apie vertybes, lyginti aprašomus laikus su dabartimi. Kai reikia skaityti kūrinius su tikslu parašyti interpretaciją, tada įgyti išsilavinimą, visiškai nepalyginama su skaitymu sau, kai tiesiog norisi, kai nereikia suspėti, nereikia tekste kažko rasti ir perteikti to ženklų skaičiumi. Pirmoji pažintis su rusų klasika buvo dar mokykloje ir F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ liko it žymė, kad tokius kūrinius reikia rinktis kai norisi išbandymo, dvasinių paieškų ir lėto ilgesnio skaitymo. Pati pradžia atrodo mįslinga, nes neaišku kokiu tikslu leidžiasi į tokią kelionę Čičikovas, tačiau, galiausiai, paaiškėja labai žmogiškas tikslas. Neminėsiu to žodžio su kuo susiję, nes neli...