Dabar skaitau:

Stranger things. Tamsa miesto pakraštyje


Agnė Balionė's favorite books »

Planuoju skaityti:

Looking for Alaska
The Starless Sea
The Invisible Life of Addie LaRue
Catherine House
Babel, Or the Necessity of Violence: An Arcane History of the Oxford Translators' Revolution
Ace of Spades
Vita Nostra
Vicious
Ninth House


Agnė Balionė's favorite books »

Donna Tartt „Dagilis“ | Trapus gyvenimo grožis

Donna Tartt „Dagilis“


Lemtingas sprogimas nušluoja viską kas buvo stabilu ir savaime suprantama. Mamos nebėra. Nebebus. Kas dabar yra trylikametis Teodoras Dekeris? Tas pats vaikas ar našlaičio etiketė viską keičia? Kaip atrasti vidinės stiprybės ir gyvenimo džiaugsmą? Be jokio nuobodulio ar monotonijos ir iriamės per visus knygos lapus ieškodami atsakymų. Per pasirinkimus, vidines būsenas matome pasaulį visomis spalvomis. Iš pradžių atrodė lyg pasaulis padalintas į baltą ir juodą, paskui jis darosi pilkas, kai viskas liejasi, maišosi. Galiausiai pradedi galvoti, kad nuo pat pradžių to nebuvo, tik pagrindinio veikėjo akimis viskas dalinta į gera ir bloga, kol atėjo momentas, kada nebeaišku kur ta riba ir ar išvis tokia yra. 

Tik pradėjusi skaityti, pasižymėjau, kad tekstas labai detalus. Konkreti aplinka, viskas iki smulkmenų paminėta, pvz.: aplinkiniai žmonės gatvėje, pastatai, net šiukšlės ir balos. Peizažiškas tekstas, skaitai ir matai, net jauti vietą, aplinką, lyg paveiksle. Toliau skaitant neblėsta tas tapybiškas įspūdis. Erdvės vaizdavimas tekste papildomas aplinkos palyginimais su paveikslais, pvz.: „Juodi paukščiai. Katastrofiškas švininis Egberto Van der Poelio dangus.“ (775 p.). Tai leidžia ryškiai įsivaizduoti ir mintyse matyti aplinką, net jausti koks oras, bet svarbiausia, kad ši aplinka tuo pačiu tampa ir pagrindinio veikėjo Teo vidinio pasaulio atspindžiu. Tamsus dangus, tirpstantis sniegas, žvarbumas, svetimas miestas, nesuprantama kalba, nepažįstamieji, keliantys neaiškią grėsmę – viskas susiję, viskas kartu susilieję į tokį tarsi jutiminį vaizdinį. Skaitant ir dar pasižiūrėjus tekste minimus meno kūrinius tekstas atgyja ir atskleidžia dar daugiau savo prasmių. 

Būtinai norisi paminėti, kad pagrindinis veikėjas, ypač jo psichologinis portretas išdirbtas tiesiog tobulai. Visi bruožai rodo kokia jautri tai asmenybė, pavyzdžiui, polinkis į savidestrukciją, meilė menui, negalėjimas pamiršti praeities ar gyvenimo meilė be atsako ir visada net ir tamsiausiomis valandomis jaučiama viltis. Kurdama Teodoro vidinį pasaulį, psichinę ir fizinę būkles, autorė labai laiku ir vietoje panaudoja menines priemones, kurios sustiprina įspūdžius, suteikia įtaigumo. Skaitant iškart pajauti kai įtampa priverčia užlaikyti kvėpavimą, pavyzdžiui, veiksmas laipsniškai lekia vis į didesnę sumaištį, kuri galiausiai virsta atminties praradimais ir tenka įvykius rankiotis iš paskirų prisiminimų nuotrupų. Greta įtampos yra ir vieniši, liūdni epizodai, kurie kartais taip užliūliuoja, kad pradedi plaukti pasroviui kartu su Teodoro apatiškumu, blaškaisi nerimo bangose ar vėl ir vėl išgyveni dvasinį skausmą. Jauti, kad jau pasiektas tas momentas, kai veikėjui visko per daug ir autorė dar sąmonės srautą prideda, mintys šoka į vaikystės prisiminimų nuotrupas, laikas ir erdvė nyksta, lieka tik pasaulio užkaboriai. Atsiranda ir dar daugiau meninių priemonių. Net ir paprasčiausiame dialoge gali būti paslėptos prasmingos mintys ar žinios. Pavyzdžiui, Teo prisimindamas mamą vėl klausosi kadaise jam pasakotus dalykus apie meną arba besikalbėdamas su savo draugu Borisu nuklysta į filosofines diskusijas. 

Čia net veikėjai tarsi nupiešti. Nors kai kurių personažų paminėta ne daug išvaizdos bruožų, bet nesunku iš to susidaryti bendrą vaizdą, nes tie bruožai esminiai. Kaip antai sulysęs draugas Borisas iš Ukrainos, juodais plaukais, išblyškęs, aštriu žvilgsniu. Juk iškart mintyse matote tokį vaikiną? Jei jau pradėjau apie šį veikėją, pratęsiu dar, nes labai svarbu, jog autorė puikiai perteikė ir mentalitetą. Bendraudamas karts nuo karto rusiškai nusikeikia, demonstruoja Amerikiečiams ne visada įprastus familiarumo gestus. Tie išskirtinumai nėra perspausti, viskas atrodo natūraliai ir įtikinamai. 

Romane net detektyvo bruožų yra, kai prasideda antikvariato verslo reikalai, kurie dar ir išsirutulioja iki tokios įtampos, kad galima lyginti ir su trileriu. Susidūrus su sunkiais išgyvenimais, atsiranda filosofinių mąstymų, kas yra gyvenimas, kokia jo prasmė, koks žmogaus tikslas šioje žemėje. Linksmi, gyvenimu besimėgaujančio pagrindinio personažo gyvenimo epizodai leidžia suprasti, koks gyvenimas gali būti skirtingas, netgi tame pačiame kokio įvykio fone, viskas priklauso nuo vidinės būsenos, aplinkos, supančių žmonių. Tam tikri pasirinkimai keičia gyvenimo kryptį, gali atsidurti dugne arba pasiekti savo tikslą. Kūrinys gali emociškai sujaudinti skaitytoją, nes kaip ir kiekvieno mūsų gyvenime yra ko gailėtis, baisu ką nors prisiminti, o ką nors priešingai, norisi vis dažniau kelti iš atminties. 

Prieš skaitydama kiek įmanoma nesidomėjau turiniu. Neskaičiau, neklausiau atsiliepimų. Žvilgtelėjau tik į pirmą anotacijos sakinį, nes jos gali išplepėti per daug arba kreivai. Neskubėdama perskaičiau, išjaučiau ir galiu drąsiai teigti, kad tai knyga, priverčianti sustoti literatūros pasaulyje. Vaizdinga, juslu, estetiška ir intelektualu. Toks jausmas, kad skaitant kvėpavimo ritmas lėtėja, gilėja ir nežinia kada jau esi kūrinyje, jauti, matai ir lauki kas bus. Retai retai literatūros pasaulyje sužiba toks kūrinys.

Dagilis – simbolis


Vaikas liko vienas pasaulyje pririštas prie skaudžių prisiminimų kaip paveiksle tas mažutis trapus dagilis prie lesyklėlės. Jau suaugęs, jis vis dar nenutraukė tų skaudžių gijų vis tampančių jo gyvenimo vadeles. Tačiau per visą gyvenimą kaupiama patirtis ir išmintis leidžia laviruoti gyvenimo keliu, nesvarbu kokia praeitis velkasi iš paskos. 

Carel Fabritius „Dagilis“ 1654
Carel Fabritius „Dagilis“ 1654
Paveikslėlio šaltinis: 
https://www.mauritshuis.nl/nl-nl/

Donna Tartt „Dagilis“
Alma littera, 2019.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasi Ilmari Jääskeläinen „Sniegė ir jos devynetas“ | Mistiškos paslaptys rašytojų draugijoje

Jolita Skablauskaitė „Žiežulės“ | Žiežulių pasaulis