Bram Stoker „Drakula“ | Vampyrų klasikų klasika
![]() |
Bram Stoker „Drakula“ |
Vampyrų klasikų klasika
Sezonas dažnai lemia skaitymo pasirinkimus. Vakarai vis ilgėja ir tamsėja, vis šalčiau ir žvarbiau, namuose norisi susisukti į pledo kokoną, bet išlieka aštresnių pojūčių noras. Nesinori nugrimzti į snaudulį, tad pradeda traukti siaubas.
Jau ne kartą kalbėta ir įrodyta, kad žmonės domisi nusikaltimais, mėgsta detektyvus, siaubo istorijas, nes žino kad tai nutinka ne jiems. Šiais atvejais išgąstis veikia panašiai kaip laimė, nes tai kas baisu vyksta kitur, ne pačiam. Pavyzdžiui, sėdi sau šiltai ir jaukiai namuose, skaitai siaubo istoriją, tai kas rašoma baisu, dažnai atrodo, kad net protu nesuvokiama, bet visi tie baisumai toli. Užvertus knygą tai lyg užtvirtini, kad viskas vyksta ne čia, nes čia saugi namų erdvė ir gali bet kada nutraukti baisumus. Situacijos valdymas, kai gali sukrėsti savo mintis, pasaulį, bet saugiai. Dar viena išsakyta mintis dėl potraukio nusikaltimų istorijoms ar siaubui, yra tai, kad žmogus nori būti pasiruošęs, nori žinoti, kaip galima padėti sau siaubingoje situacijoje, todėl ir domisi tuo kas baisu, nepriimtina visuomenės normoms ir kelia siaubą.
Tokiomis mintimis atsinešu iš lentynos siaubo klasiką Bremo Stokerio „Drakulą“. Tai epistolinis romanas, kuriame grafo istoriją skaitome per laiškus ir dienoraščio įrašus. Šiuolaikiniam žmogui čia nei labai baisu, nei labai traukia rašymo stilius (nebent kaip ir aš mėgstate gotiką, mistiką ir klampojimą tekstu per senoviškas, kartais gremėzdiškas sakinių konstrukcijas). Vampyrai keičiantis laikui taip pat kito. Nuo grafo Drakulos, kuris gyveno pilyje ir naktimis ieškojo mergelių kraujo troškuliui malšinti, iki visai kasdieniškų, beveik nuo mūsų pačių nesiskiriančių vampyrų. Faktas tai, kad vampyrų tema visada masina žmones. Paslaptingumas, nakties gyventojų pasaulis, gebėjimai prisitaiko prie mūsų laikmečio ir aktualijų, taip neprarasdami simpatijų.
Apie šį Stokerio romaną vienu sakiniu: lėtos paieškos. Nėra daug veiksmo, nėra vieno įvykio ir jo atomazgos. Reikia pasikapstyti, pasiirti per tekstą, tiksliau laiškus ir dienoraščio įrašus su aristokratiškais dialogais. Žinau, kad daug kam jau skamba nuobodžiai, o pradėję skaityti paskęsta bandymuose viską išsiaiškinti ir suprasti. Taip pat žinau, kad ne aš viena mėgstu gotišką literatūrą ir tas klampojimas tekstu, kitame laikmetyje, kur sutinkame tokius tamsuoliškus žmones, kad gali net absurdiškai atrodyti jų įsitikinimai ir daug ko aiškinimas per prietarus. Knyga, kurią galima skaityti ilgai. Nereikia skubėti, taip kaip ir neskuba romano personažai. Bandymai išsiaiškinti ir suprasti kas per padaras tas grafas Drakula išsitęsia dėl svarstymų, mokslo žinių stokos ir, svarbiausia, mistikos, nes kai kurie dalykai vis dėlto logikai nepasiduoda. Neviltis, beviltiškumas ir baimė dėl savo sveiko proto ir nuovokos palaipsniui stiprėja.
Pakeliu akis nuo knygos, matau gatvę, kurioje zuja automobiliai, krykštaujančius vaikus, klibikščiuojančią babytę parke ir bandau įsivaizduoti Transilvaniją, siauras gatves, suklypusius vietinių namelius ir tų pačių vietinių siaubą akyse, dėl to paslaptingo grafo pilyje. Kodėl jis nesirodo dieną? Kodėl jaunos merginos nesijaučia saugios savo namuose, savo lovose? Va kokios baimės buvo pagavę žmones anuomet, prieš kelis šimtus metų. Nesulyginsi su šiuolaikiniais vampyrais įsiliejusiais į mūsų kasdienį gyvenimą. Kita vertus, tada ir buvo tokia kasdienybė tik mums dabar jau svetima, tolima ir jau vien dėlto tokia tamsuoliška ir baugi.
Bram Stoker „Drakula“
Šviesa, 2006.