Alex North „Šnabždėtojas“ | Ar tikrai vaikas tiesiog pernelyg jautrus?
Ar tikrai vaikas tiesiog pernelyg jautrus?
Viršelyje „Šnabždėtojas“ pristatomas kaip mistinis trileris. Įprastai stengiuosi nekreipti dėmesio į papildomą informaciją viršeliuose, nes yra tekę nusivilti. Laimė, šįkart knygos viduje skaitytojo tikrai mistinis trileris laukia. Jautresnius privers ir šiurpą ant odos pajausti.
Tik pradėjusi skaityti jau džiaugiausi, kad pačiu laiku skaitau, nes rudens atmosfera atitiko šio trilerio. Rudeniškas tamsumas ir ilgi bei tamsūs vakarai, atrodo, kad tiesiogiai atspindi kūrinio kuriamą nuotaiką.
Drįsčiau „Šnabždėtoją“ palyginti su S. King’o romanais, nes Alex North rašymo stilius panašus. Niūri atmosfera, o kol rutuliojasi visas veiksmas neįmanoma atsipūsti, nes visą laiką neblėsta toks neramumas lyg tuoj kažkas baisaus ar bent jau nepaaiškinamo atsitiks. Kai kurias vietas skaitant, nesumeluosiu, labai nejauku buvo. Tiek dėl pačių įvykių, tiek dėl gebėjimo perteikti viską sustiprinant ir sutirštinant nejaukumą.
Nusikaltimai šokiruoja, nes susiję su vaikais, kurie patys negali apsiginti ir pasaulį dar mato bei vertina kitaip negu suaugusieji. Būtent kai prasideda skyriai apie vaikus, prasideda ir tos vietos, dėl kurių darosi nejauku. Laipsniškai stiprėja visur besiskverbiantis nerimas, net tada, kai veikėjai turėtų jaustis laimingi ar džiaugtis, yra kažkokio visa apimančio niūrumo ir nuojautos, kad laukia kažkas nemalonaus, galbūt net gąsdinančio ir šiurpaus.
Viena iš tų knygų, kurios tiesiog pačios neleidžia jų objektyviai vertinti, nes aprašoma istorija ir autoriaus stilius prikausto dėmesį ir belieka tik pasinerti į tą tamsią atmosferą ir laukti kas bus. Skaitytojas paliekamas stebėtojo pozicijoje, iš kurios sunku pasitraukti, nes pradėjus skaityti, pasidaro privalu sulaukti kas bus, nes kitu atveju taip ir liks kirbėti mintyse kodėl ir kaip taip gali būti.
Sofoklis, 2019.