J. M. Coetzee „Peterburgo meistras“
Bandymas suprasti F. Dostojevskio vidinį pasaulį
Mano mylimas rusų klasikas Dostejevskis ir Nobelio literatūros premijos laureato J. M. Coetzee literatūrinė improvizacija. Romano veiksmas prasideda nuo slapto Dostojevskio atvykimo. Mirė sūnus (įsūnis) Pavelas. Dostojevskį kankina ši žinia bei kaltė ir šis nusprendžia apsistoti sūnaus nuomotame kambaryje.
Stebint iš šalies vidines personažo kančias darosi nejauku, ypač šiam apsirengus velionio kostiumu ir laukiant Pavelo dvasios. Tas laukimas pasirodant dvasią simbolizuoja norą atrasti sūnų, ryšį su juo. Nuolat persekioja pyktis, dėl kitų gyvų vaikų, nes jo sūnus miręs, o kiti gyvi. Kartais aplanko nevaldomi ir ne laiku geismai. Keliami klausimai, kodėl vaikai priešinasi tėvams, nori bet kokios laisvės nuo jų, bet yra pasiruošę atsiduoti judėjimams, tam tikriems išorės veiksniams. Besiaiškindamas ar sūnus nusižudė ar vis dėlto nagus prikišo kažkas iš šalies, Dostojevskis vis labiau nerimsta, nes sužino Pavelo ryšius su Nečiajevu. Greta tėvų ir vaikų santykių labai svarbi ir politinė tema. Nesinori per daug kapstyti teksto, nes sugadinsiu tą skaitymo atradimą ir galimybę patiems nusiirti iki pabaigos.
Visas kūrinys klampus, žmogaus vidus tamsus ir tai skaitant pradėjo nemaloniai veikti ir tai nėra neigiama savybė, priešingai, tas nemalonus jausmas ir yra romano stiprumas ir įtaigumas. Rašymo stilius labai primena paties Dostojevskio, kai privalai lėtai skaityti, nes sakiniai sunkūs, tai kas gvildenama taip pat iš sielos gelmių traukiama.
Sofoklis, 2020.
