Stephen King „Tamsioji pusė“ | Rašytojas ir jo tamsioji pusė

Stephen King „Tamsioji pusė“

Rašytojas ir jo tamsioji pusė

Kiekvienąkart drąsiai leidžiuosi į S. Kingo kuriamą pasaulį. Po pirmosios pažinties skaitant „Kerę“ iš dičkių skyriaus, nes buvau visai dar vaikas ir bibliotekoje knygą gavau tik pasižadėjusi, kad tikrai nebijosiu, nei karto nebuvau nusivylusi autoriaus kūriniais. Paskutiniu metu vis stebiuosi, kaip tiek daug romanų ir novelių sukūręs Kingas sugeba išlaikyti savo stilių, sukurti tiek istorijų ir nenusivažiuoti. Nuo mažos apimties novelių iki, pavyzdžiui, „Tas“, kuriam neskubant ir nepasimetant tarp veikėjų perskaityti reikia kone mėnesio. 

Kaip renkuosi kurią skaityti iš tos violetinės serijos? Tiesiog imu dar neskaitytu numeriu pažymėtą ir permetu akimis anotaciją, pavyzdžiui, „Tamsiajai pusei“ išsirinkti užteko pamatyti kelis žodžius: „<…> apie asmenybės susidvejinimą. Rašytojas <…>“. Iškart susiejau su „Švytėjimu“, kai nesėkmingas rašytojas išeina iš proto, be to ten buvo psichologinio siaubo, tai kas mane bene labiausiai žavi Kingo kūryboje. 

Pradėjau skaityti ir tiesiog nusikėliau į Ameriką, paskutinius praėjusio amžiaus dešimtmečius. Romano pradžia tokia idiliška. Tipiška jauna šeima, prie pusryčių stalo šnekučiuojasi, nors toks ramus jų gyvenimas rodėsi kažkoks keistas. Ji – mama ir namų šeimininkė, jis rašytojas ir jie puikuojasi populiariausiame žurnale, nes jis, Tedas Bomontas, nužudo savo rašytojo alter ego Džordžą Starką. Tikruoju vardu parašęs du romanus, kurie ne tik nepopuliarūs, bet nesulaukė visai dėmesio ir vienas jų buvo smarkiai sukritikuotas. Štai knygos parašytos slepiantis po Starko slapyvardžiu visiškai priešingos. Jose dominuoja smurtas, žiaurumas, jos labai populiarios ir uždirbusios daug pinigų. 

Tada rašytojai naudojosi spausdinimo mašinėlėmis ir tai buvo vau, juk ne su kokiu pieštuku rašyti. Ne šiaip sau paminėjau šiuos du rašytojų įnagius, šiame romane jie turi reikšmės atskiriant kada kuris rašytojas veikia, jei įdomu – skaitant sužinosite, neatpasakosiu kas, kaip ir kodėl žudė. Galiu pasakyti tik tiek, kad vietomis tikrai kraupu, tad jei Chris Carter detektyvas „Krucifiksas“ jau vertė kraupti ir šlykštėtis, čia irgi yra stiprių, vaizdingų bei kruvinų vietų. Svarbiausia, kad nors žudymai yra svarbi dalis, viskas nėra tik apie tai. Tos scenos tik paaštrina ir sustiprina įspūdžius, nes daug kas vyksta ir veikėjų mintyse. Baimė atsiranda ne tik dėl žudymo ir gręsiančio pavojaus, bet ir negalėjimo logiškai paaiškinti kas vyksta. Keisti sutapimai ir įtarinėjimai iškelia daug klausimų be atsakymų, kurie veda į neviltį. 

Suma sumarum, dar vienas puikus siaubo romanas apie rašytoją ir logikos dėsniams nepasiduodančius įvykius ir reiškinius. Kūrinio atmosfera tamsi, jaudinanti, nes situacijos labai greitai tampa nevaldomos, o žmogus tegali tik stebėti ir bijoti. Autoriaus kruopščiai parinktais žodžiais sukurta siaubo istorija apie Bomontus bei jų sėkmę ir tuo pačiu didžiausią košmarą Starką neleidžia paleisti knygos, net jei ties viduriu ir buvo pradėję rodytis, kad viskas per ilgai tęsiasi. 

Stephen King „Tamsioji pusė“

Eridanas, 1997.