Dabar skaitau:

Stranger things. Tamsa miesto pakraštyje


Agnė Balionė's favorite books »

Planuoju skaityti:

Looking for Alaska
The Starless Sea
The Invisible Life of Addie LaRue
Catherine House
Babel, Or the Necessity of Violence: An Arcane History of the Oxford Translators' Revolution
Ace of Spades
Vita Nostra
Vicious
Ninth House


Agnė Balionė's favorite books »

Jolita Skablauskaitė „Žiežulės“ | Žiežulių pasaulis

Jolita Skablauskaitė Žiežulės
Jolita Skablauskaitė „Žiežulės“


Žiežulių pasaulis


Pagrindinė romano veikėja Glinda gimusi ir augusi kaime persikelia į Vilnių. Ryšys su gamta lieka šios fatališkos moters viduje. Tai kuo ji užsiima pragyvenimui nesusiję su jos prigimtimi. Santykiai tiesiog pražūtingi, laukinės seksualinės aistros gali taip apimti protą, kad kol poreikis nebus patenkintas moteris eis iš proto ir netvers savo kūne. Tėvo, pražudžiusio motiną, paieškos lyg tamsi kelionė, aprašyta siurrealistiškai, sodriomis spalvomis, su mistiškumu. 

Jaučiama gamta. Tas gaivališkas, nesustabdomas judėjimas. Metų laikai kinta, sukasi ratu, pražydėję gėlės užleidžia vietą rudens vortinkliams, po žiemos snieguotų takelių nutirpęs sniegas atveria pernykštes šiukšles. Tęstinumas, kuris niekada nenutrūksta. Nepavaldus žmogui. Žmogus tik dalis ir nesvarbu koks griausmingas ar ryškus gyvenimas būtų. Žmogus tik dalis net jeigu jis ir žiežulė, jį taip pat pasiglemš mirtis. Taip kaip pražuvo Glindos brolio Eigilio mylimoji. 

Pasakoti daugiau apie romano siužetą nėra reikalo, nes čia viską užgožia jausmas, tamsumas, gaivališka „raudonųjų“ personažų energija ir įsišaknijęs ryšys su gamta. Miestas tiesiog pilkas ir purvinas, o štai gamtoje viskas ryšku ir gyva. Mitologija persipina su mokslu, logika su raganiškomis personažų savybėmis. Šį romaną galima kreipti į skirtingas puses ir jis pasirodys vis kitu pavidalu. Tai siurrealizmas su gotikos stiliumi? Gal reikėtu kai kuriuos dalykus vertinti per psichiatrijos mokslą? O jeigu tai tiesiog fantastika ir kūrinyje gali vykti viskas ką tik pavyksta sukurti mintyse. Man kilo toks apibūdinimas, kad čia kaip kraupi pasaka suaugusiems, priminti apie kaimą, gamtą, kurią miestas baigia suvalgyti ir tuos ryte pamirštamus lipnaus šalto prakaito nakties košmarus. Vienu metu skaitydama pagalvojau: čia lyg lietuviškos Maldororo giesmės. 

Man patiko. Nors ir buvo sunku, nebenorėjau skaityti, nes knyga mane įsuko į tą nesustabdomą Glindos pasaulį, kuriame tvanku, tamsu ir jaučiasi sunkumas. Viena knyga, bet tiek visko ten sutalpinta ir tai pradeda dusinti. Norisi mesti ir imtis pačio lengviausio romano, kad praskiestų susidariusį skaitymo sunkumą. Po kai kurių skyrių neskaičiau kelias dienas, nes tekstas sugebėdavo išvarginti mano mintis. Ne kartą man buvo pasiūlyta mesti, nepabaigti, kam skaityti jei nesinori, bet aš negalėjau. Man norėjosi išjausti tą sunkumą, nes retai kada kūrinys turi tiek daug slogumo kuriamo vien meninėmis priemonėmis ir paprasčiausiais žodžiais. Mėgstu literatūrines patirtis. Taip vadinu kūrinius, kurie man lieka kaip mįsle, nes aš nežinau ar gerai supratau, ar viską ten išskaičiau ir išjaučiau. Baisiai džiaugiuosi, kad mūsiškų autorių yra tokių išskirtinių kūrinių, kuriuos mučini neribotą laiką ir galiausiai, atrodo, kad net nežinai kas čia buvo. 

Jolita Skablauskaitė „Žiežulės“.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasi Ilmari Jääskeläinen „Sniegė ir jos devynetas“ | Mistiškos paslaptys rašytojų draugijoje

Donna Tartt „Dagilis“ | Trapus gyvenimo grožis