Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“ | Auklė žymiausias nusikaltėlis, tėvai narkotikų prekeiviai, brolis savanoris nebylys. Kaip užaugti geru žmogumi ir nepamesti kelio kai aplinkoje nei vieno gero pavyzdžio?
![]() |
Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“ |
Auklė žymiausias nusikaltėlis, tėvai narkotikų prekeiviai, brolis savanoris nebylys. Kaip užaugti geru žmogumi ir nepamesti kelio kai aplinkoje nei vieno gero pavyzdžio?
Kitokia Australijos pusė, ne įprastas idealizuotas kengūrų krašto vaizdas dažnai matomas kine. Devintojo dešimtmečio Brisbano priemiestis, kuriame klesti narkotikų verslai, kur bene visos šeimos asocialios, vaikai apleisti, kalėjimas lyg stotelė, į kurią visi keliauja. Tačiau, net ir tokiose tamsumose matoma šviesa. Viskas priklauso nuo žmogaus vidaus ir jo pasirinkimų, bei užsispyrimo ir stiprybės nepamesti savęs ir nepasiduoti gyvenimo būdui dugne.
Pasakojama apie Ilajaus Belo gyvenimą. Vaikas auga sunkiomis sąlygomis, brolis Ogastas tyčia nebekalba, mama narkomanė, patėvis prekeivis, o auklė garsus nusikaltėlis, kalėjimo Hudinis. Romane persipina tikri faktai su kūryba. Įpusėjusi skaityti pradėjau dar ir papildomai domėtis, nes labai jau kirbėjo, kiek čia yra tų tikrų faktų. Autorius teigė, kad romanas paremtas jo paties biografija, tai toks keistas jausmas, nes skaitant atrodo lyg čia būtų koks trileris, bet tuo pačiu suvoki, kad visi tie baisūs dalykai vyko iš tiesų.
Noriu tarti pagiriamąjį žodį literatūrinei kalbai. Tiek stilistinių ir meninių priemonių, kad neįmanoma perskaičius kažką blogo pasakyti, nes skaitant tekstas taip užburia. Net tie negatyvūs personažai dėl taip puikiai sukurtų psichologinių portretų atrodo įdomūs, juos vertinant neįmanoma žiūrėti tik kaip į visiškai neigiamus, nes tai žmonės, kurie ne visada elgiasi blogai, daug kas priklauso nuo aplinkybių ir kartais blogas darbas gali būti vardan kilnesnio tikslo.
Nuostabus kūrinys, skaitant apie skaudžius, sunkius dalykus didesnės apimties romaną laikas neprailgsta. Net ir visiškame dugne yra viltis, kuri atsiranda dėl stiprios valios ir didelio noro keistis. Visą romano skaitymo laiką jaučiausi lyg klampočiau tame beviltiškame ir sunkiame gyvenime, bet vis buvo viltis, kad žmogus gali būti geras, tie tekste vis atsirandantys pamąstymai, kad žmogus gali būti ir geras, ir blogas, nes viskas priklauso nuo pasirinkimų, neleido panirti vien į tamsą ir neviltį.
Savo Instagram paskyroje dalinausi kaip mane pradėjo persekioti tas pavadinimas ir dar ta kažkuo intriguojanti frazė viršelyje: negyva mėlynoji karetaitė, lyg romanas pats būtų laukęs kada ir aš paimsiu jį skaityti. Tik pasirodęs šis debiutinis autoriaus romanas sulaukė tiek liaupsių, susižėrė kelis apdovanojimus ir kone gavo titulą, kad čia bus klasikos kūrinys. Negaliu prieštarauti. Knyga tikrai verta kiekvieno gero pasisakymo.
Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Būsima klasika, autobiografiška.