Vaiva Rykštaitė „Lizos butas“ | Buto ir jo gyventojų istorija
 |
| Vaiva Rykštaitė „Lizos butas“ |
Buto ir jo gyventojų istorija
Visai netyčia atradau ir pamėgau Vaivos Rykštaitės pasaulį – taip išsireiškiau, nes patinka ne tik kūryba, bet artimas ir autorės požiūris į gyvenimą. Romanuose ir straipsniuose visada jaučiasi tuos žodžius parašiusi moteris. Labai malonu skaityti, nes stilius lengvas, nebanalus, vis iškyla koks akcentas, pasamprotavimas, ar tai būtų feminizmo tema ar net filosofinė mintis – tekstas neapsunks ir išlaikys dėmesį.
„Lizos butas“ nukelia į vaikystę, kur iš detalių ir paskirų vaizdinių pati prisimenu savo vaikystę. Autorė iš pavienių daiktų ir spalvų piešia Lizos butą, jausmus pirmą kartą įžengus tarp storų senamiesčio sienų, kur langai neįleidžia dienos šviesos, o kieme sėdinčios čigonės kelia baimę. Prasideda kelionė. Atsiveria durys į nostalgišką praėjusio amžiaus pabaigą asfalto vaiko akimis. Augau mieste, vaikystėje kaime buvau vieną kartą, iki dabar nieko smagaus nepamenu iš tų neaprėpiamų laukų aplink trobelę be tualeto ir vandens, bet va savo kieme prie namų tiek visko atminty iškilo. Tada buvusi tiesiog kasdienybė dabar atrodo tokia ypatinga. V. Rykštaitė žodžiais sugebėjo prikelti net kvapo prisiminimus: vasarą, kai miestas ištuštėja, vakare jaučiamas tas ypatingas kvapas… Nesiplėsiu per daug į sentimentus, nes, oi, kiek jų čia buvo. Vis labiau bėgėjantis puslapiais ir stebint buto gyventojus ryškėjo kitos šeimos kitoks gyvenimas, toks labai spalvingas, bet pasakojamas ramiai, kartais su humoru, o kartais ir širdies atvėrimu.
Neįmanoma nesimpatizuoti Saulitai ir Gintarei, dviems pagrindinėms šio romano damoms, kurios gyvena atvira širdimi. Džiaugsmas ir skausmas užpildo senamiesčio buto erdvę, moterys kupinos gyvenimo, negalinčios viena be kitos, bet tuo pat metu ir kuriančios kiekviena savąjį aš. Labai palaipsniui, tiesiog natūraliai, puslapis po puslapio mažoji mergaitė Gintarytė auga. Suknelę su Mikimauzais keičia per ryškūs lūpų dažai, žaidimus -– dūsavimai dėl vienpusės simpatijos, kinta ryšys su mama. Viskas taip lengvai plaukia, ramiu tonu sudėtos net dramos ir baliai.
Skaitytojas tampa liudytoju mergaitės ir jos mamos istorijos. Bene svarbiausias dalykas ir šių dviejų moterų variklis yra meilė. Motinos meilė vaikui, dukters meilė mamai ir ta vis neatrandama meilė vyrui. Kodėl taip staigiai įsiplieskusi užgęsta? Kodėl jeigu neužgęsta tai tada ima ir perdega?
Nejučia mintyse greta „Lizos buto“ iškeliu kelis kitus lietuvių autorių romanus, kurių veiksmas panašiu laikotarpiu, devyniasdešimtaisiais: Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“ ir Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“. Tiesa, šiuose veiksmas ne Kaune, bet Vilniuje. Visi romanai skirtingi, bet visuose kas nors auga (mergaitė, moteris, visa karta) ir tas procesas skleidžiasi visomis spalvomis su kraštutinumais. Ši tema literatūroje visada iškelia ką nors pamirštą, panardina į prisiminimus ir kuria nostalgišką nuotaiką. Net nesvarbu, jeigu gyvenai kitaip, bet visada tokiame tekste bus tas kabliukas kuris užkabins.
Vaiva Rykštaitė „Lizos butas“.
Tyto alba, 2020.
