Samuel Bjork „Pelėda medžioja naktį“ | Tamsus ir niūrus nusikaltimo tyrimo kelias

Samuel Bjork „Pelėda medžioja naktį“

Tamsus ir niūrus nusikaltimo tyrimo kelias

Tai antroji serijos apie detektyvus Holgerį Munką ir Mia Kruger dalis. Pirmoji „Aš keliauju viena“ paliko itin gerą įspūdį, nors ir iš pradžių buvau nusiteikusi kiek skeptiškai dėl palyginimų su skandinaviškų detektyvų meistru Jo Nesbo, juk dažniausiai tie palyginai suteikia daug vilčių, o kūriniai nebūna tokie stiprūs, laimė, čia ne tas atvejis. Samuel Bjork detektyviniuose romanuose skaitytoją pasitinka ne tik įprastas skandinavams tamsumas ir niūrumas, bet ir ryškūs bei dirbantys ne visai įprastais metodais veikėjai, kurių asmeninis gyvenimas tiesiog persipina su darbu policijoje, o žudiko paieškos veda įvairiausiais klystkeliais kupinais sunkumų, nerimo, nevilties kartais net baimės. Vien detektyvė Mia kokia įdomi asmenybė, pati sau praminiau ją ypatingąja dėl jos stipraus gebėjimo jausti, lyg šeštojo pojūčio, lyg stiprios pasąmoninės galios, kiek kitokia asmenybė negu įprasta detektyviniuose romanuose kur pagrindiniai tyrėjai dažniausiai būna pikti alkoholikai. 

Tiesa, skaitant pirmą dalį personažai pasirodė ne visai pilni, kažko pritrūko, norėjosi geriau pažinti veikėjus. Taip dažnai būna, bet paprastai kitose dalyse atsiranda daugiau detalių ir personažai po truputį ryškėja. Antroje dalyje lyg papildomai labai ko naujo ir nepasakojama, bet jausmas lyg jau pagrindinius detektyvus pažįsti yra: žinomos pagrindinės jų charakterio savybės, su kokiais sunkumais susiduria, kaip klostosi asmeninis gyvenimas. 

Pagrindinio nusikaltimo siužetinė linija įdomi, iš pirmo žvilgsnio niekur nevedanti, nes sunku viską atsekti, o ją papildo veikėjų asmeninio gyvenimo peripetijos. Jų vidiniai išgyvenimai, asmeninio gyvenimo problemos ir į visa tai dar daugiau sumaišties bei nuovargio atnešantis darbas. Žudiko paieškos neduoda ramybės, ilgos darbo valandos veda link išsekimo, o kur dar vis naujai iškylančios detalės ir kartais niekur nenuvedantys tyrimo keliai. 

Tyrimo eiga prikausto dėmesį, kiekviena detalė gali būti svarbi, skaitant labai norisi sutelkti visą dėmesį, nes įdomu bandyt nuspėti ką gali reikši aprašomi dalykai. Pavyzdžiui, kodėl nužudyta mergina tokia sulysusi, kodėl būtent ten ir taip paliktas kūnas? Ar čia koks ženklas? Žudikas nori kažką pasakyti? Ar dar žudys, kam gali grėsti pavojus? Tiesiog, skaitant nori nenori dirba smegenys ir kol detektyvė Mia svarsto ir ieško atsakymų, nejučia mintyse ir aš pati dėlioju bendrą nusikaltimo vietos vaizdą, galimus žudiko motyvus, įvairias aplinkybes. Detektyvas kuris sudomina ir neleidžia ištrūkti, norisi viską sužinoti. Be to visa romano atmosfera priverčia įsisupti į pledą, nes ten vietomis tvyro toks sunkumas, pasakojimo tamsumas visur prasiskverbia ir tai puiku, nes suteikia kūriniui daug įtaigumo ir rimtumo. 

Nieko nelaukusi pradėsiu trečią dalį: „Berniukas sniege“. Kai jau užkabina knyga ir yra tęsinys tai norisi ir likti prie to kas žada dar vieną gerą istoriją. Visko pasitaiko, ne visos dalys visada būna tokios prikaustančios dėmesį, bet neperskaičius nesužinosi. Detektyvuose man svarbiausia gerai praleistas laikas, leidžiantis atsiriboti nuo kasdienybės, galimybė pasinerti į tyrimo eigą ir pasikrauti aštresnių emocijų, dėlto dažniausiai mano pasirinkimai mane džiugina, o teigiamas nusiteikimas leidžia tiesiog pasimėgauti skaitymu. Vieni detektyvai būna lengvesni, kiti suktesni, šį priskirčiau prie rimtesnių, kur nėra lengva nuspėti siužetą, o viską dar ir gaubia toks tamsumas. 

Alma littera, 2019.

Apie pirmą dalį:

https://agnebali.blogspot.com/2019/07/samuel-bjork-as-keliauju-viena.html

Apie antrą dalį:

https://agnebali.blogspot.com/2020/03/samuel-bjork-berniukas-sniege.html