Stephen King „Tas“
Skaičiau beveik mėnesį. Vieną savaitę išbraukiu iš gyvenimo, nes sirgau, nieko nepamenu, atrodo, kad pramiegojau atsimerkus ir likau dar labiau pavargus, net atsivertus knygos nebuvau. Nieko, visko būna, išgyvenam, judam toliau.
Knygų fronte grįžau į Derį. Oi kaip gerai buvo. Ruduo, keičiasi sezonas, vis šalčiau, nykiau, lietus dažnesnis, įsisupu į megztinį ir ieškau kur mano skirtukas tarp tų devynių šimtų puslapių. Nei vienas puslapis neprailgo. Nelaukiau kol baigsis, nejaučiau ištęstų vietų. Įtampa suderinta su jausmingumu.
Įžanga
Viskas prasideda nuo berniuko vardu Džordžis. Lietingą dieną vyresniam broliui Bilui padedant pasigamina popierinį laivelį ir išlekia paleisti liūties užtvindytomis gatvėmis. Džiaugsmą aptemdo nelaimė kai iš linksmo berniuko geltonu lietpalčiu belieka negyvas kūnelis nutraukta rankute. Šis įvykis buvo pradžia naujai draugystei, naujiems atradimams ir kovos pradžia. Tiesa, viskas prasidėję gerokai anksčiau, akylesni ir jautresni pastebi keistą dėsningumą miestelyje. Didesnis skaičius mirčių negu kituose panašiuose miesteliuose, kelia nerimą, bet gyventojai su tuo susigyvenę, nieko nepastebi, galbūt nenori pripažinti, o galbūt juos kažkas paveikęs užmarščiai.
Deris ir jo keistybės
Miestelis Meino valstojoje. Senamiestis dauboje nuolat užliejamoje potvynių, kanalai po žeme, miškas, šiukšlynas, kuriame žaidia vaikai. Gyvenimas ramiai teka, bet kartais į akis krenta tai netikėtai ištuštėjusios gatvės lyg visi kartu išvažavo, tai keistas žmonių elgesys lyg būtų užhipnotizuoti ir nereaguojantys į aplinką, tai nevaržomo įsiūčio, net pamišimo protrūkiai. Pakapsčius miestelio istoriją, paklausinėjus senesniųjų gyventojų iškyla irgi keistų įvykių: tai masinis susidorojimas su nuošaliame ūkyje apsistojusiais vagimis, tai juodaodžių pramogų vietos padegimas. Tragiški įvykiai vis pasikartoja, o gyvenimas ir toliau juda lyg nieko nebūtų įvykę.
Apie vaikus susibūrusius vienam tikslui
Pasakojimas šokinėja erdvėje, todėl neįsisuki į monotoniją. Kiekvieno veikėjo portretas skleidžiasi per prisiminimus ir išgyvenimus šeimoje, mokykloje, draugų apsuptyje. Kiekvienas su savitais būdo bruožais suformuotais tėvų ir papildytais asmeninių savybių. Visai netyčia, vasarą susibūrusi septynių draugų grupelė žavi vaikišku nuoširdumu, užsidegimu, atvirumu. Daug besijuokiantys, nuklystantys į vaikiškus žaidimus net ir baimės apsuptyje, nevengiantys savikritikos, saugantys vienas kitą nuo vyresnių mušeikų - taip atsiranda nevykėlių klubas. Septynetas ne tik susidraugauja, jie sukuria ryšį. Patiria kažką panašaus į kolektyvinę pasąmonę kai suvienija jėgas bendram tikslui - nugalėti TĄ.
TAS
TAS pasirodo vis kitu pavidalu, priklausomai ko žmogus bijo. Materializuojasi pagal didžiausią baimę. Viskas remiasi tikėjimu. Suaugęs žmogus praranda tą vaikišką kartais netgi aklą tikėjimą ir nebemato, tik jaučia to buvimą lyg ką nemalonaus, lyg smarvę ir tiesiog nesąmoningai tą vietą aplenkia. Vaikams kitaip, jie ir mato TĄ ir jaučia baimę.
„Vaikas išgaruoja iš tavęs kaip oras iš kiauros padangos. Ir vieną dieną pažvelgi į veidrodį, o į tave žiūri suaugęs žmogus.“ 591 p.
Vaikai savo kailiu patiria nepaaiškinamus dalykus: judančios nuotraukos, klounas su balionais skrendančiais prieš vėją, kraujas vonios kambaryje lyg po skerdynių, kurio suaugusieji nemato. Klounas Penivaizas, vilkatas, raupsuotas benamis, mumija, milžiniškas juodas paukštis – skirtingi pavidalai, bet tai ta pati būtybė, be vardo tiesiog TAS. Gąsdinantis ne tik savo pavidalais, bet ir sukeliantis neaiškią, stingdančią vidinę baimę. Jo aukos išdraskytos, subjaurotos, bet dažniausiai mirusios iš kart, dar prieš visus baisiausius sužalojimus, tiesiog iš baimės.
„TAS skuba pas juos, lekia ekspreso greičiu, pripildo šito tamsaus vamzdžio gerklę. TAS dabar savo tikruoju pavidalu, o pasiekęs juos pasiskolins jų mintyse sukurtą jo pavidalą. TAS artėja, atskuba iš savo pragaištingų griuvėsių ir juodų katakombų po žeme, TO akys spindi pragariška gelsvai žalia ugnimi, artėja, artėja, TAS artėja.“ 698 p.
Jau suaugę, gyvenantys sėkmingus gyvenimus, pasiekę karjeros dar vaikystėje pamėgtose srityse ir pamiršę jaunystės dienas Deryje, tiksliau tą vasarą kai susibūrė ir kovojo su būtybe, su TUO. Po 27 metų visi vėl susiburia, atmintis grįžta, prisiminimai šokinėja iš atminties gelmių sukeldami baimes ir iškeldami nemalonius išgyvenimus paslėptus giliai viduje.
Kūrinio atmosfera
Kokia atmosfera. Gyventojai stebi aplinką ir jaučia ore tvyrančią įtampą. Orų prognozė pranašauja gražią dieną, bet artinasi debesys, senyvi žmonės jaučia sąnarius, kas reiškia lietų. Skaitant ta atmosfera persismelkia atrodo ir į mano kambarį, nesunku įsivaizduoti tuos gyventojus pradedančius dieną ir sustojusius prie lango, nes ten tvenkiasi ne tik audra, bet ir kažkoks nerimas, siaubas. Visi stebisi tokiu staigiu meteorologiniu reiškiniu, kaip per trumpą laiką saulėtą dieną keičia tamsūs debesys ir liūtis. Mane visada užburia kaip S. King’as perteikia nuotaiką ir atmosferą. Čia tik vienas pavyzdėlis kaip autorius panardina skaitytoją į Derio miestelį, tarp jo gyventojų, tarp tų gyventojų kasdienių reikalų ir lygiagrečiai vykstančios kovos.
Suma summarum
Sudėtinga pažvelgti kritiškiau į kūrinį, kuris be galo patiko. Skaitymo malonumas užglaisto visus netobulumus, jeigu jų yra. Nesinori per daug atskleisti siužeto, veikėjų portretų, nes autorius taip puikiai nupiešęs pasakojimą, sukūręs įtampą ir intrigas, o tam tikros detalės net kelia siaubą kokios vaizdingos ir įtaigios. Skaitai ir sakinai lengvai plaukia visai kaip ir TAS visiem grasina, kad visi plauks ten apačioje. Skamba keistai, bet būtent toks palyginimas iškilo perskaičius ir pergalvojus kas įstrigo.
Rekomenduoju visiems prijaučiantiems siaubo žanrui ir mėgstantiems jaukius rudens vakarus su prikaustančia literatūra. Jei bus maža, yra ir pastatyti filmai, viso jau trys. Pirmieji du skiriasi pastatymo metais, o trečiasis - antra dalis. Tiesa filmuose siužetas skiriasi ir visko mažiau, knygose daugiau siaubo, kurio filmai stokoja, bet atperka įtraukiamumu.
Prie to pačio galiu parekomenduoti panašų įspūdį palikusį kitą autoriaus kūrinį: „Švytėjimas“.
Alma Littera, 2019.
Stephen King „Tas“.