F. Scott Fitzgerald „Sugautas šešėlis”
Viename apsakyme gali tilpti tiek daug Melancholiškai elegantiškas stilius. Trumpos, grožį skleidžiančios novelės, kurių vis norisi dar ir dar. Vėl pasinerti į kitą pasaulį, pajusti gyvenimą, jame glūdinčius skaudulius, nusivylimus, aistrą. Vienoje trumpoje novelėje, lengvais, jausmingais žodžiais autorius geba perteikti stiprų jausmą. Su bibliotekininke peršnekėjom, kad baisu būtų perskaityti visą klasiką, visus gerus kūrinius, nes tada tiesiog neliktų ką skaityti, viskas taptų beprasmiškais, beverčiais kūriniais. Skaitant vis kažko truktų, lyginant su išliekamąją vertę turinčiomis knygomis. Iš vienos pusės labai gerai, kad nesu perskaičiusi visos klasikos ir vis dar turiu ką atrasti ir gėrėtis. Iš kitos pusės, jaučiuosi, lyg jau turėjau būti seniai susipažinusi su F. Fitzgeraldu, vien dėl savo profesijos. Visa laimė, kad į viską stengiuosi žvelgti pozityviai, todėl novelių rinkinys „Sugautas šešėlis” man buvo atgaiva, perliukas tarp kitų mano skaitinių. Noriu ir toliau...