Leonid Andrejev „Judas Iskarijotas”, „Šėtono dienoraštis”
Kai pats šėtonas pakraupsta žmonių žiaurumu Leonido Andrejev knyga iškart pasirodė tas skaitinys, kurį kadaise nė nedvejodama įsigyčiau ir skubėčiau skaityti ir pajusti tą tik rusų klasikams būdingą aurą. Šį kartą buvo sunku. Ilgai galvojau, ar aš visai nebeturiu proto, ar rekordiniai karščiai neleidžia susikaupti, o gal tiesiog „Judas Iskarijotas” labai atgrasus kūrinys, dėl kurio pati pradėjau prastai jaustis. Skaičiau ilgai, sunku buvo suprasti ką skaitau ir jaučiausi pikta. „Šėtono dienoraštis” padėjo atsigauti ir pagaliau pateisino mano lūkesčius. Knyga, kurioje atsiskleidžia bjaurus žmogaus vidus, žiaurumas, lenkiantis net pačio šėtono. Aš viską darau atvirkščiai. Būdama paauglė skaičiau ne populiariąją literatūrą, o klasiką, ypač mėgau rusų klasiką. Nekalbu apie siaubo literatūrą, kuri visada mano mėgstamiausia. F. Dostojevskis buvo numeris vienas. Vėliau smalsumas vedė susipažinti su įvairiais žanrais. Dabar dažniausiai renkuosi lengvesnius skaitinius, prie sia...